Vykdoma...
   
Įmonių teisininkai teisės sistemoje

2007 Juristas

APSKRITASIS STALAS

 

 

Lietuvos teisininkų draugijos Įmonių teisininkų skyrius kartu su žurnalo „Juristas“ redakcija organizavo virtualią diskusiją tema „Įmonių teisininkai teisės sistemoje“. Manytina, kad situacija, kai įmonėje pagal darbo sutartį dirbančio teisininko profesinė veikla paliekama daugiausia vien paties teisininko sprendimų ir susitarimų su darbdaviu sričiai, gali sąlygoti teisininko profesionalumo, nepriklausomumo, atsakingumo stoką. Be abejo, tai gali formuoti neigiamą nuomonę apie visą teisininkų bendruomenę. Tad pasitelkus kolegas buvo siekiama apžvelgti dabartinę įmonių teisininkų padėtį tarp kitų teisinių profesijų atstovų ir jų santykį su įmone, kurioje dirba.

 

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos teisininkų draugijos Įmonių teisininkų skyriaus pirmininkas Gintautas Lukošius, UAB „Vilniaus duona“ Teisės ir personalo direktorė Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė, advokatė Ramunė Dulevičienė, žurnalo „Juristas“ vyr. redaktorius Vaidotas Dauskurdas.
 

Diskusija buvo pradėta klausimu, kurį neretai kelia darbdaviai – gal įmonės teisininko profesijai reikalinga nustatyti kvalifikacijos reikalavimus? Šiuo metu sprendimus dėl įmonės teisininko kvalifikacijos reikalavimų dažniausiai priima įmonės vadovybė. Gal būtų tikslinga bent minimalius kvalifikacijos reikalavimus įmonių teisininkams įtvirtinti įstatymiškai?

Gintautas Lukošius: Pripažintos profesijos turi įstatymiškai nustatytus kvalifikacijos reikalavimus, kuriuos privalo atitikti asmenys, norintys užsiimti šios profesijos praktika. Tačiau įmonių teisininkams nėra nustatyti net minimalūs kvalifikacijos reikalavimai. Apie asmens tinkamumą eiti įmonės teisininko pareigas paliekama spręsti vien darbdaviui, todėl dirbti įmonės teisininku gali būti pasamdytas net teisinio išsilavinimo neturintis asmuo – pakanka vien atitinkamo įmonės vadovybės sprendimo. Dėl šių aplinkybių įmonės teisininko (juristo, juriskonsulto) profesinis vardas lieka abstrakčia sąvoka.

                      Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė: Manau, jog vien tai, kad žmogus turi teisinį išsilavinimą (baigė aukštąjį mokslą, kuris suteikia teisininko diplomą) pakaktų, kad jis atitiktų minimalius kvalifikacijos reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo tai nustatyti dar ir įstatymiškai. Darbdavys turi teisę paprašyti norimo įdarbinti asmens rekomendacijų, diplomo kopijos, jo laikytų ir išklausytų dalykų ir jų įvertinimo sąrašo. Todėl manyčiau, kad to turėtų pakakti.

Ramunė Dulevičienė: Manau, kad esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas. O kiekviena įmonė turi teisę nusistatyti savo reikalavimų įmonės teisininkui sąrašą. Man žinoma, kad ir šiuo metu tai daro daug Lietuvos įmonių.

Vaidotas Dauskurdas: Reikėtų turėti omenyje, jog darbdaviai, siekiantys įdarbinti kvalifikuotą darbuotoją, turi teisę organizuoti konkursą, kad galėtų įsitikinti, ar pretendento į tam tikras pareigas kvalifikacija atitinka jo lūkesčius. Tai sėkmingai gali būti taikoma priimant į darbą ir teisininką. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad ir darbdaviai turi skirtingus poreikius – vienais atvejais siekiama įdarbinti itin kvalifikuotus teisininkus, galinčius spręsti beveik visas teisines problemas, kurios kyla įmonės veikloje, kiti ieško žemesnės kvalifikacijos teisininko, galinčio įgyvendinti įmonėms keliamus bendruosius teisinius reikalavimus, o pagalbos dėl kilusių sudėtingesnių problemų kreipiamasi į advokatus. Todėl, manyčiau, kad pati rinka išspręs šią problemą.

 

Įmonės teisininko profesinė veikla, t. y. jam priskiriami darbai, įgaliojimų bei atsakomybės ribos Lietuvoje lieka įmonės teisininko ir jo darbdavio susitarimo reikalas. Ar nereikėtų šios profesijos teisininkų profesinės veiklos reglamentuoti įstatymiškai? 

                      Gintautas Lukošius: Daugumos teisininkų – advokatų, notarų, antstolių – profesinė veikla yra reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir atitinkamos profesijos savivaldos institucijų dokumentuose. Tačiau įmonių teisininkai paliekami tarsi šešėlyje – įmonės teisininko profesinė veikla dažniausiai lieka vien paties teisininko ir jo darbdavio susitarimo reikalas. Tai sukuria neapibrėžtą ir prieštaringą situaciją – lieka neišspręsti veiklos standartų, profesinės atsakomybės, etikos ir kiti susiję klausimai. Iškyla grėsmė, kad pernelyg dažnai gali būti nepatenkinti įmonės teisininko kliento (darbdavio) ir jo kolegų (kitų teisininkų) lūkesčiai įmonės teisininko atžvilgiu. Užsienio šalyse šie klausimai sprendžiami skirtingai: vienur įmonių teisininkai profesinę veiklą vykdo būdami advokatūros nariai, kitur įmonių teisininkų profesinio vardo naudojimą ir jų profesinės veiklos kontrolę vykdo nepriklausomos savivaldos institucijos. Teisinių paslaugų rinkos dalyviams tai suteikia aiškumo, o patiems įmonių teisininkams – daugiau teisių ir kartu pareigą laikytis aukštų veiklos standartų.

                      Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė: Nemanau, kad būtų reikalingas papildomas įstatyminis reglamentavimas, juk kitų profesijų asmenų profesinė veikla nėra reglamentuojama taip griežtai. Teisininkų profesinė veikla ir taip yra pakankamai reglamentuota, norint užimti tokias pareigas, kurioms reikalinga priesaika, t. y. advokatų, teisėjų, notarų, antstolių veikla yra griežtai reglamentuojama. Tuo tarpu įmonės teisininkų profesinė veikla neturėtų būti papildomai reglamentuota. Juk priimant ekonomistą, marketingo specialistą ar kitos specialybės asmenį į darbą viską lemia darbdavio ir jo susitarimas. Tad kodėl turėtų būti daroma išimtis įmonės teisininkui, kuo jis turėtų išsiskirti iš kitų profesijų atstovų? Ar tai reikštų, kad jo kvalifikacija nepakankama ir jo baigti mokslai nieko nereiškia ir nesuteikia jam kvalifikacijos atlikti įmonės teisininko funkcijas?

Ramunė Dulevičienė: Ne. O teisinių darbų, kuriuos gali atlikti įmonės teisininkai, ribos aiškiai matyti iš galiojančių įstatymų normų, reglamentuojančių, kokias teisės paslaugas gali teikti tik advokatai ir / ar jų padėjėjai.

                      Vaidotas Dauskurdas: Sakyčiau, šis klausimas itin glaudžiai susijęs su jau aptartu. Kadangi skirtingos įmonės kelia skirtingas užduotis teisinį darbą dirbantiems asmenims, teisės aktais suvienodinti įmonių teisininkams priskiriamus darbus, jų įgaliojimus, taip pat ir atsakomybę būtų gana sudėtinga. Tokiu atveju tektų įmonių teisininkus skirstyti į atskiras profesines kategorijas, kiekvienai iš jų nustatant tam tikrus skirtingus darbus, suteikiant atitinkamus įgaliojimus. Tačiau ar tai būtų įgyvendinama praktikoje? Vienoms įmonėms tai būtų patrauklu, tačiau manau, kad dauguma įmonių, ypač smulkiosios ir vidutinės, tai ignoruotų.

 

Įmonės teisininkas, kaip ir kiekvienas įmonės darbuotojas, privalo vadovautis tiek bendro pobūdžio, tiek ir įmonės etikos taisyklėmis, taikytinomis tos įmonės darbuotojams. O gal įmonės teisininkui, dažnai turinčiam informacijos apie svarbiausius įmonės planus, turėtų būti taikomi papildomi profesinės etikos reikalavimai? Ar įmonės teisininkui būtina specialioji profesinė etika?

Gintautas Lukošius: Daug įmonių turi vidaus teisės aktais patvirtintas etikos taisykles, kurios skambiai vadinamos etikos kodeksais. Tačiau tuose dokumentuose būna įtvirtintos tik bendro pobūdžio nuostatos, turinčios atspindėti įmonės verslo filosofiją. Specifinėje profesinėje veikloje įmonės teisininkas susiduria su klausimais, kurių sprendimas neretai priklauso ir etinių sprendimų sričiai, tačiau minėtose įmonių etikos taisyklėse tokie klausimai dažnai lieka nepaliesti. Lietuvos teisininkų draugijos Įmonių teisininkų skyrius praėjusių metų rudenį patvirtino Įmonių teisininkų profesinės etikos taisykles (su jomis galima susipažinti LTD tinklalapyje adresu < http://www.ltd.lt/index.php?MenuID=63 >), kuriose nustatyti pagrindiniai profesinės etikos reikalavimai įmonių teisininkams: profesinių pareigų nepriekaištingas vykdymas, lojalumas darbdaviui, profesinės paslapties saugojimas, interesų konflikto vengimas, profesinis solidarumas, profesinių įgūdžių tobulinimas, bendrų praktikos principų laikymasis.

Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė: Nemanau, kad reikia papildomų profesinės etikos reikalavimų. Apie svarbiausius įmonės veiklos aspektus žino ne tik teisininkai, bet ir įmonės valdyba, valdymo grupės nariai, pagrindiniai direktoriai ir pan., nematau jokio skirtumo, kodėl turėtų būti kuriamos išimtys teisininko profesijos žmonėms.

Ramunė Dulevičienė: Pakanka įmonės vidaus etikos taisyklių, o papildomus etikos reikalavimus įmonė gali formuluoti reikalavimuose įmonės teisininkui. Manau, kai asmuo nesupranta, kas yra etika, tai jokie „gniaužtai“, „varžtai“ ar „dešimt įsakymų“ jo nesustabdys.

Vaidotas Dauskurdas: Esu įsitikinęs, kad įmonių teisininkams turi būti taikomi aukštesni profesinės etikos reikalavimai, jam, atsižvelgiant į įmonių teisininko darbo specifiką, turėtų galioti specialūs etiniai kriterijai. Manau, kad šiuo klausimu itin reikšmingą vaidmenį turėtų suvaidinti Lietuvos teisininkų draugijos Įmonių teisininkų skyrius, patvirtinęs Įmonių teisininkų profesinės etikos taisykles. Reikėtų svarstyti, ar nevertėtų darbdaviams suteikti galimybę kreiptis į specialią Lietuvos teisininkų draugijos Įmonių teisininkų skyriaus suformuotą instituciją, spendžiančią teisininko veiksmus, pažeidžiančius profesinės etikos taisykles. Tokiai institucijai priėmus sprendimą, kad asmuo pažeidė profesines etikos taisykles, ir paviešinus šį sprendimą, galimybė asmeniui sėkmingai tęsti profesinę teisininko veiklą sumažėtų, tuo labiau galimybė ateityje siekti advokato, notaro ar antstolio vardo.

 

Įmonės teisininkai dažnai atlieka tarpininko vaidmenį įmonei perkant teisines paslaugas iš advokatų, notarų, antstolių. Ar tokioje situacijoje galimas interesų konfliktas? Kaip manote, ar įmonės teisininkas gali imti atlygį iš advokato (notaro, antstolio) už kliento nukreipimą?

Gintautas Lukošius: Jei įmonės teisininkas, kurio pateiktomis rekomendacijomis vadovaujasi įmonės vadovybė, turi galimybę gauti papildomą atlygį ne iš savo darbdavio už to darbdavio nukreipimą kitam teisininkui (advokatui, notarui, antstoliui), iškyla grėsmė, kad įmonės teisininkas negalės priimti darbdavio interesams palankiausio sprendimo. Minėtų Įmonių teisininkų profesinės etikos taisyklių V taisyklė skelbia: „Įmonės teisininkas negali reikalauti ir privalo atsisakyti bet kokio atlygio už kliento nukreipimą kitam teisininkui“.

Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė: Įmonės teisininkas pirmiausia turi tinkamai atlikti savo darbo funkcijas ir užtikrinti kokybiškų teisinių paslaugų suteikimą įmonei, todėl jis turi teisę rekomenduoti vieną ar kitą teisinių paslaugų teikėją įmonei, kad būtų maksimaliai užtikrinta teisinių paslaugų kokybė ir patenkinti įmonės interesai. Todėl jis privalo tinkamai atlikti tarpininko vaidmenį, tačiau bet kokiu atveju renkasi įmonė. Teisininko užduotis tik rekomenduoti, o jei jis renkasi savarankiškai – užtikrinti teikiamų teisinių paslaugų kokybę. Įmonės vadovybės vidaus reikalas, kaip jie tokio pasirinkimo klausimą sprendžia ir reguliuoja įmonės viduje.  

Ramunė Dulevičienė: Įmonės teisininkas negali gauti pinigų už tai, kad patarė savo darbdaviui, kurį advokatą, notarą ar antstolį pasirinkti. Apie atlygį už kliento nukreipimą net kalbėti nesinorėtų, nes tai tiesiog nepadorus pasiūlymas. 

Vaidotas Dauskurdas: Įmonė teisininkui moka darbo užmokestį, kad šis tinkamai atliktų jam pavestas užduotis. Jei darbuotojui keliama užduotis rekomenduoti atitinkamas paslaugas teikiantį specialistą (advokatą, notarą ar antstolį), darbuotojas tai turi atlikti už gaunamą darbo užmokestį, bet ne už papildomą atlygį iš suinteresuoto specialisto. Kitaip kyla grėsmė, kad įmonė bus nukreipta tam specialistui, kuris mokės didžiausius komisinius, bet nebūtinai, kurio įmonei reikia... Be abejo, tokia situacija prieštarauja ir profesinei etikai, tad ji ne tik nepriimtina, bet ir netoleruotina.

 

Ar įmonės teisininko ir įmonės vadovybės santykiai gali būti prilyginami advokato ir kliento santykiams, kuriems taikomos specialios tarpusavio susižinojimo apsaugos garantijos? Ar įmonės teisininko ir įmonės vadovybės tarpusavio susižinojimo konfidencialumas turėtų būti saugomas įstatymiškai?

                      Gintautas Lukošius: Advokato ir jo kliento tarpusavio susižinojimo konfidencialumas yra saugomas įstatymų. Kai įmonės teisininko ir įmonės vadovybės tarpusavio susižinojimui nėra taikomos tokios pačios garantijos, įmonės vadovybė negali gauti visapusiškos teisinės konsultacijos iš savo teisininko, o įmonės teisininko duoto teisinio patarimo vertė sumažinama. Įmonės teisininko ir įmonės vadovybės tarpusavio susižinojimo konfidencialumas įstatymiškai yra saugomas Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje (ribotos atsakomybės partnerystės „Eversheds LLP“ duomenys) ir kitose valstybėse. Tačiau tokios privilegijos suteikimą turėtų lydėti aiškus profesinės veiklos reglamentavimas ir griežtesnis reikalavimas paisyti visuomenės intereso.

Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė: Manau, kad pakankamai reguliuoja tokius santykius, kaip ir kiekvieno kitos profesijos asmens, užimančio atsakingas pareigas įmonėje, konfidencialumo įsipareigojimai. Įstatyminių tarpusavio susižinojimo garantijų nustatymas įmonės teisininkui – tai būtų tik asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį diskriminacija atsižvelgiant į jų profesiją. Iš viso nemanau, kad reikalingi bet kokie papildomi apribojimai ar reikalavimai, vien dėl to, kad asmuo yra teisininkas.

                      Vaidotas Dauskurdas: Pasiekus, kad teisininkams būtų taikomi itin aukšti etiniai profesinės veiklos standartai, bei turint omenyje, kad gali būti taikomos bendrosios teisinės nuostatos dėl įmonės darbuotojų pareigos saugoti konfidencialią informaciją, manau, nereikėtų papildomo teisinio reglamentavimo, užtikrinančio darbdavio ir jo darbuotojo – teisininko – susižinojimo konfidencialumą. Tinkamai pasinaudojus šiuo metu teisės aktų suteikiamomis galimybėmis ir įtvirtinus etikos reikalavimus, ši problema būtų išspręsta.

 

Apibendrinant šią trumpą diskusiją galima pastebėti, kad daugeliu atvejų atsakymus į čia pateiktus klausimus lemia pozicija: ar įmonės teisininkas turėtų būti eilinis įmonės darbuotojas ar visavertis teisininkų bendruomenės narys, turintis aiškias teises ir pareigas savo darbdavio, kolegų ir visuomenės atžvilgiu. Akivaizdu ir tai, kad vieningo požiūrio į šios profesijos atstovus nėra. Tad šia tema pratęsti diskusijas ieškant bent jau panašaus požiūrio vertėtų ir ateityje.

 

 

 

 

Tinklapio kūrimą rėmė